PAIKO

Jūs tik pažiūrėkit į šį gražuolį. Paikelis – visų draugas, Lietuvoje retai sėdėdavęs vienas namuose. Jis mūsų bendražygis, visų džiaugsmų ir liūdesių dalyvis. Nesutikom gimtinėj nė vieno žmogaus, kuris būtų nemėgęs ar bijojęs Paiko. Jo dėka dar ir draugų susiradom.

Taip buvo Lietuvoje. O Filipinuose jis dažniausiai – BIIIG, JUUUGE DOG. Toks big, kad žmonės gatvėse neretai jo baidosi, kai kurie kelia rankas į viršų ir šaukia. Vaikai dažnai Paiko vadina vilku. Šitas žvėris dažniausiai nepageidaujamas sostinės kavinėse ir susibūrimo vietose. Kai tik atvykę į Makatį gyvenome viešbutyje, turėjome naudotis personalo liftais – neduok Die kas nors pamatys šitą vilką. Tai ir laukdavom po 20–30 min. to lifto, kuris kiekviename aukšte sustodavo, mat vieni ten vežiojo maistą, kiti patalus, dar kiti šiukšles ir t.t. Buvo sunku priprasti ir prie to, kad Filipinuose Paiko – dažniausiai lenciūginis šuo, nes be pavadėlio – nė krust. 

Liūdna Paikeliui dėl to, kad jo dydžio šunų čia ne tiek jau ir daug. Jei tokių sutinkam provincijose, tai tenka patiems kaip pasiutusiems prie jų artėti ir vyti į šalį, nes savos teritorijos gynimo instinktas stipriai įsišaknijęs tų keturkojų genuose. Būna, pamato mus tris, paslaptingai sėlina artyn, šiepia dantį, urzgia ir nepasitenkinę loja. Ta sava teritorija tai ne šiaip koks kiemelis, o visas kaimas, kur šunys pasileidę plaukus laksto gatvėmis. Tad jei nenori bėdos pasigauti, geriau sėdėk su tuo savo miesčioniu keturkoju namie ir nelįsk į kitų valdas. Ir, žinot, kas dar čia visai smagu? Neretai šunys provincijose mėgsta degintis ant važiuojamosios kelio dalies. Tu privažiuoji, mandagiai pristabdai, jie tingiai pasirąžo, pamislyja ir jei jiems patinki, tada pasitraukia, nepyksta dėl sutrukdymo. Gerai, kad mes su Robertu tokie faini, tai dar niekad neteko ilgam sustoti.

Bet ne šunys Filipinuose svarbiausi. Daugiausia, ypač sostinėje, yra kačių. Perdėtai sudžiūvusių ir dažniausiai agresyvių. Kai įsispitrydavo kokia į Paikelį savo žudikišku žvilgsniu pirmosiomis buvimo čia dienomis, tai vos spėdavau tą draugauti norintį kvailelį traukti už pavadžio kuo toliau. Bijojau kokios pasiutligės ar dar ko nemalonaus. Greičiausiai tos katės mažai čia šunų mačiusios, kad tokios drąsios. Bet blogiausia ne tai. Manau, kad pirmosios savaitės sutraumavo mūsų jaunuolį, tad dabar vos iš tolo pamatęs kokią grakštuolę, Paiko stveria mane, laikančią jį už pavadžio, ir kaip pasiutęs varo prie jų. Kaskart išvestas į lauką pirmiausia lekia ne savo reikalų daryti, o uostyti uostyti ir uostyti, kur gi kokia draugė netoliese slepiasi ar yra ką palikusi. Ir auklėk tu jį neauklėjęs – visa aplink uodžiančio Šerloko sindromas ištiko mūsų šunį. Dabar jį vadiname kačių žudiku. 

Tai va ką Filipinai per kelis mėnesius padarė su mūsų nuostabiu žydraakiu angelėliu.

EISMAS

Filipiniečių vairavimo ypatumai yra tiesiog stulbinantys. Mes vakar 300 km važiavome 8 val. 30 min. Vietiniams čia kelio juostos neegzistuoja, o smagiausia, kad pirma eilė dažniausiai juda gerokai greičiau už trečiąją. Stebina tai, kad kartais filipiniečiai iš trijų juostų sugeba pasidaryti penkias. Čia keliuose motocikliukų ir visokių rankų darbo transportėlių, atrodo, yra gerokai daugiau nei automobilių, tad ir privilegijų vairuojantiems mašinas nedaug. Tiesa, yra kelios – tik automobiliai gali važiuoti mokamu greitkeliu ir sėdint mašinoje egzistuoja mažesnė tikimybė būti partrenktam. 

Kai Robertas čia įsigijo automobilį, žavėjausi juo, nes aš net gavusi aukso puodą čia nesėsčiau prie vairo. Robertas drąsus, o aš net ir sėdėdama keleivio vietoje dažnai užsimerkiu. Kai mėginu stebėti kelią ir matau, kad trečiosios eismo juostos dalyvis važiuoja pusiau trečia ir pusiau antra, o pirmosios – pusiau pirma ir pusiau antra juosta... tiesiog, kai esame spaudžiami iš dviejų pusių, tai man dažnai pasidaro silpna. Anksčiau kažką surikdavau, suveblendavau, pykdavau, stebėdavausi tokiu neišprusimu ir netolerancija kelyje, bet dabar tiesiog užsimerkiu ir tikiuosi, kad viskas baigsis gerai. 

Čia yra daugybė didžiulių ir painių sankryžų, kurių niekas nereguliuoja – nėra nei žmonių, nei šviesoforų. Žodžiu, žmogau, važiuok, kaip fantazija leidžia. Tai mes ir važiuojam neatleisdami garso signalo.

Dar viena įdomybė – čia niekada nereikia iš anksto rodyti posūkio, nes jei parodysi, tai ir strigsi toje vienoje vietoje, mat automobilis, buvęs už tavęs, specialiai pradės spausti greičio pedalą – kad tik tu jo neaplenktum. Kartą Robertas taip rodydamas posūkį „įlindo“ prieš vieną automobilį, kurį vairavo mergina. Pastaroji mus aplenkė, ilgai ir demonstratyviai rodė vidurinį pirštą ir garsiai šaukė MOTHERF****R (aišku, nesakau, kad Robertas yra auksinis ir jis pats nerodė nepadorių gestų...). Bet man ta akimirka atrodė neįtikėtina – nesupratau, ar pyktis, ar begalinis juokas ėmė viršų.

Daugiau akimirkų iš gyvenimo Filipininuose yra čia: https://ontheothersideofthe.blogspot.com/p/pirma.html

LAIKAS

— Kas iš tikrųjų yra laikas? Jis juk neegzistuoja. Laikas tėra iliuzija, – taip kartą pasakė vienas profesorius universitete. 

Būdama Lietuvoje apie tai niekada nemąsčiau, nes mano dienos skriejo it vėjas. Mokslai, darbai, vėl mokslai… Vienintelis dalykas, kuris primindavo apie laiką, buvo atostogų laukimas. Bet ir jis per daug neužsitęsdavo, nes aš mintimis visada būdavau prieky – susiplanuodavau kiekvieną savaitę iš anksto ir dėliodavau ne dienų, o valandų planus. Būdavo, vos spėju atsipūsti, randu laisvą popietę, ir čia pat jau rugsėjis, netrukus jį pakeisdavo Kalėdų atostogos, vėliau – Velykų laisvadienis ir galiausiai – vasaros atostogos. Taip ir gyvenau užsuktame bėgimo, skubėjimo rate, kai net savaitgaliais retai kada spėdavau skirti laiko sau, ramiai arbatos valandėlei ar prasmingam pokalbiui su artimu žmogumi.

Tada teko sustoti. Atsikraustėme į Filipinus.

Dabar, kai gyvename kitame pasaulio krašte, vis dažniau prisimenu profesoriaus pasakytus žodžius apie laiką. Kol dar neradau darbo (mane jau spėjo čia žmonės „pozityviai“ nuteikti, mat darbo paieškos gali trukti ir iki pusmečio), sėdėti namuose ir „stumti laiką“ nėra labai lengva. Aha, žinau, kartais norėtųsi verčiau paturistauti, apsižvalgyti, išlįsti iš namų, bet Filipinų sostinė negarsėja saugumu ir +32 ar daugiau laipsnių cemento karalystėje nevilioja. Tad būdama išpuikusi ir ne itin drąsi, dažniausiai užsiimu laukimu. Roberto. Darbo pasiūlymo. Lietaus. Tada saulės. Mamos, sesės žinutės. Jovitos skambučio... Mano laikas čia dažniausiai vienišas ir užimtas laukimu. Ir tada dažniausiai dienų pabaigoje suprantu, kad nieko per daug nenuveikiu, o jaučiuosi pavargusi ir apatiška, nes laukimas slegia. Kartais man žmonės pataria rašyti, bet ką aš galiu parašyti, kai viduje pilkumos?

Yra čia dar ir kitokio laiko. Savaitgaliais ir per atostogas. Kai mes su Robertu keliaujame dažniausiai ekspromtu, laikas įgyja šiek tiek kitokį greitį, šviesesnę spalvą. Jis praskrieja nepastebimai. Aš dažniausiai jį noriu sustabdyti, pasimėgauti juo ilgiau, pasidalyti savo, atrodo, akimirksnį trunkančia laime su kitais. Tada nieko nelaukiu, negalvoju apie tai, kas bus rytoj, vakare, už valandos. Taip bent kartais mokausi gyventi čia ir dabar, nekurti iliuzijų. 

Tai vat ir nuotraukoje aš kvėpuoju gaiviu vandenyno oru, mėgaujuosi vėju, grožiuosi fantastiškais toliais ir nieko neplanuoju, nieko nelaukiu, negalvoju apie laiką.

Iki kol išaus kita darbo diena.