PAIKO

Jūs tik pažiūrėkit į šį gražuolį. Paikelis – visų draugas, Lietuvoje retai sėdėdavęs vienas namuose. Jis mūsų bendražygis, visų džiaugsmų ir liūdesių dalyvis. Nesutikom gimtinėj nė vieno žmogaus, kuris būtų nemėgęs ar bijojęs Paiko. Jo dėka dar ir draugų susiradom.

Taip buvo Lietuvoje. O Filipinuose jis dažniausiai – BIIIG, JUUUGE DOG. Toks big, kad žmonės gatvėse neretai jo baidosi, kai kurie kelia rankas į viršų ir šaukia. Vaikai dažnai Paiko vadina vilku. Šitas žvėris dažniausiai nepageidaujamas sostinės kavinėse ir susibūrimo vietose. Kai tik atvykę į Makatį gyvenome viešbutyje, turėjome naudotis personalo liftais – neduok Die kas nors pamatys šitą vilką. Tai ir laukdavom po 20–30 min. to lifto, kuris kiekviename aukšte sustodavo, mat vieni ten vežiojo maistą, kiti patalus, dar kiti šiukšles ir t.t. Buvo sunku priprasti ir prie to, kad Filipinuose Paiko – dažniausiai lenciūginis šuo, nes be pavadėlio – nė krust. 

Liūdna Paikeliui dėl to, kad jo dydžio šunų čia ne tiek jau ir daug. Jei tokių sutinkam provincijose, tai tenka patiems kaip pasiutusiems prie jų artėti ir vyti į šalį, nes savos teritorijos gynimo instinktas stipriai įsišaknijęs tų keturkojų genuose. Būna, pamato mus tris, paslaptingai sėlina artyn, šiepia dantį, urzgia ir nepasitenkinę loja. Ta sava teritorija tai ne šiaip koks kiemelis, o visas kaimas, kur šunys pasileidę plaukus laksto gatvėmis. Tad jei nenori bėdos pasigauti, geriau sėdėk su tuo savo miesčioniu keturkoju namie ir nelįsk į kitų valdas. Ir, žinot, kas dar čia visai smagu? Neretai šunys provincijose mėgsta degintis ant važiuojamosios kelio dalies. Tu privažiuoji, mandagiai pristabdai, jie tingiai pasirąžo, pamislyja ir jei jiems patinki, tada pasitraukia, nepyksta dėl sutrukdymo. Gerai, kad mes su Robertu tokie faini, tai dar niekad neteko ilgam sustoti.

Bet ne šunys Filipinuose svarbiausi. Daugiausia, ypač sostinėje, yra kačių. Perdėtai sudžiūvusių ir dažniausiai agresyvių. Kai įsispitrydavo kokia į Paikelį savo žudikišku žvilgsniu pirmosiomis buvimo čia dienomis, tai vos spėdavau tą draugauti norintį kvailelį traukti už pavadžio kuo toliau. Bijojau kokios pasiutligės ar dar ko nemalonaus. Greičiausiai tos katės mažai čia šunų mačiusios, kad tokios drąsios. Bet blogiausia ne tai. Manau, kad pirmosios savaitės sutraumavo mūsų jaunuolį, tad dabar vos iš tolo pamatęs kokią grakštuolę, Paiko stveria mane, laikančią jį už pavadžio, ir kaip pasiutęs varo prie jų. Kaskart išvestas į lauką pirmiausia lekia ne savo reikalų daryti, o uostyti uostyti ir uostyti, kur gi kokia draugė netoliese slepiasi ar yra ką palikusi. Ir auklėk tu jį neauklėjęs – visa aplink uodžiančio Šerloko sindromas ištiko mūsų šunį. Dabar jį vadiname kačių žudiku. 

Tai va ką Filipinai per kelis mėnesius padarė su mūsų nuostabiu žydraakiu angelėliu.