LAIKAS

— Kas iš tikrųjų yra laikas? Jis juk neegzistuoja. Laikas tėra iliuzija, – taip kartą pasakė vienas profesorius universitete. 

Būdama Lietuvoje apie tai niekada nemąsčiau, nes mano dienos skriejo it vėjas. Mokslai, darbai, vėl mokslai… Vienintelis dalykas, kuris primindavo apie laiką, buvo atostogų laukimas. Bet ir jis per daug neužsitęsdavo, nes aš mintimis visada būdavau prieky – susiplanuodavau kiekvieną savaitę iš anksto ir dėliodavau ne dienų, o valandų planus. Būdavo, vos spėju atsipūsti, randu laisvą popietę, ir čia pat jau rugsėjis, netrukus jį pakeisdavo Kalėdų atostogos, vėliau – Velykų laisvadienis ir galiausiai – vasaros atostogos. Taip ir gyvenau užsuktame bėgimo, skubėjimo rate, kai net savaitgaliais retai kada spėdavau skirti laiko sau, ramiai arbatos valandėlei ar prasmingam pokalbiui su artimu žmogumi.

Tada teko sustoti. Atsikraustėme į Filipinus.

Dabar, kai gyvename kitame pasaulio krašte, vis dažniau prisimenu profesoriaus pasakytus žodžius apie laiką. Kol dar neradau darbo (mane jau spėjo čia žmonės „pozityviai“ nuteikti, mat darbo paieškos gali trukti ir iki pusmečio), sėdėti namuose ir „stumti laiką“ nėra labai lengva. Aha, žinau, kartais norėtųsi verčiau paturistauti, apsižvalgyti, išlįsti iš namų, bet Filipinų sostinė negarsėja saugumu ir +32 ar daugiau laipsnių cemento karalystėje nevilioja. Tad būdama išpuikusi ir ne itin drąsi, dažniausiai užsiimu laukimu. Roberto. Darbo pasiūlymo. Lietaus. Tada saulės. Mamos, sesės žinutės. Jovitos skambučio... Mano laikas čia dažniausiai vienišas ir užimtas laukimu. Ir tada dažniausiai dienų pabaigoje suprantu, kad nieko per daug nenuveikiu, o jaučiuosi pavargusi ir apatiška, nes laukimas slegia. Kartais man žmonės pataria rašyti, bet ką aš galiu parašyti, kai viduje pilkumos?

Yra čia dar ir kitokio laiko. Savaitgaliais ir per atostogas. Kai mes su Robertu keliaujame dažniausiai ekspromtu, laikas įgyja šiek tiek kitokį greitį, šviesesnę spalvą. Jis praskrieja nepastebimai. Aš dažniausiai jį noriu sustabdyti, pasimėgauti juo ilgiau, pasidalyti savo, atrodo, akimirksnį trunkančia laime su kitais. Tada nieko nelaukiu, negalvoju apie tai, kas bus rytoj, vakare, už valandos. Taip bent kartais mokausi gyventi čia ir dabar, nekurti iliuzijų. 

Tai vat ir nuotraukoje aš kvėpuoju gaiviu vandenyno oru, mėgaujuosi vėju, grožiuosi fantastiškais toliais ir nieko neplanuoju, nieko nelaukiu, negalvoju apie laiką.

Iki kol išaus kita darbo diena.