EISMAS

Filipiniečių vairavimo ypatumai yra tiesiog stulbinantys. Mes vakar 300 km važiavome 8 val. 30 min. Vietiniams čia kelio juostos neegzistuoja, o smagiausia, kad pirma eilė dažniausiai juda gerokai greičiau už trečiąją. Stebina tai, kad kartais filipiniečiai iš trijų juostų sugeba pasidaryti penkias. Čia keliuose motocikliukų ir visokių rankų darbo transportėlių, atrodo, yra gerokai daugiau nei automobilių, tad ir privilegijų vairuojantiems mašinas nedaug. Tiesa, yra kelios – tik automobiliai gali važiuoti mokamu greitkeliu ir sėdint mašinoje egzistuoja mažesnė tikimybė būti partrenktam. 

Kai Robertas čia įsigijo automobilį, žavėjausi juo, nes aš net gavusi aukso puodą čia nesėsčiau prie vairo. Robertas drąsus, o aš net ir sėdėdama keleivio vietoje dažnai užsimerkiu. Kai mėginu stebėti kelią ir matau, kad trečiosios eismo juostos dalyvis važiuoja pusiau trečia ir pusiau antra, o pirmosios – pusiau pirma ir pusiau antra juosta... tiesiog, kai esame spaudžiami iš dviejų pusių, tai man dažnai pasidaro silpna. Anksčiau kažką surikdavau, suveblendavau, pykdavau, stebėdavausi tokiu neišprusimu ir netolerancija kelyje, bet dabar tiesiog užsimerkiu ir tikiuosi, kad viskas baigsis gerai. 

Čia yra daugybė didžiulių ir painių sankryžų, kurių niekas nereguliuoja – nėra nei žmonių, nei šviesoforų. Žodžiu, žmogau, važiuok, kaip fantazija leidžia. Tai mes ir važiuojam neatleisdami garso signalo.

Dar viena įdomybė – čia niekada nereikia iš anksto rodyti posūkio, nes jei parodysi, tai ir strigsi toje vienoje vietoje, mat automobilis, buvęs už tavęs, specialiai pradės spausti greičio pedalą – kad tik tu jo neaplenktum. Kartą Robertas taip rodydamas posūkį „įlindo“ prieš vieną automobilį, kurį vairavo mergina. Pastaroji mus aplenkė, ilgai ir demonstratyviai rodė vidurinį pirštą ir garsiai šaukė MOTHERF****R (aišku, nesakau, kad Robertas yra auksinis ir jis pats nerodė nepadorių gestų...). Bet man ta akimirka atrodė neįtikėtina – nesupratau, ar pyktis, ar begalinis juokas ėmė viršų.

Daugiau akimirkų iš gyvenimo Filipininuose yra čia: https://ontheothersideofthe.blogspot.com/p/pirma.html

LAIKAS

— Kas iš tikrųjų yra laikas? Jis juk neegzistuoja. Laikas tėra iliuzija, – taip kartą pasakė vienas profesorius universitete. 

Būdama Lietuvoje apie tai niekada nemąsčiau, nes mano dienos skriejo it vėjas. Mokslai, darbai, vėl mokslai… Vienintelis dalykas, kuris primindavo apie laiką, buvo atostogų laukimas. Bet ir jis per daug neužsitęsdavo, nes aš mintimis visada būdavau prieky – susiplanuodavau kiekvieną savaitę iš anksto ir dėliodavau ne dienų, o valandų planus. Būdavo, vos spėju atsipūsti, randu laisvą popietę, ir čia pat jau rugsėjis, netrukus jį pakeisdavo Kalėdų atostogos, vėliau – Velykų laisvadienis ir galiausiai – vasaros atostogos. Taip ir gyvenau užsuktame bėgimo, skubėjimo rate, kai net savaitgaliais retai kada spėdavau skirti laiko sau, ramiai arbatos valandėlei ar prasmingam pokalbiui su artimu žmogumi.

Tada teko sustoti. Atsikraustėme į Filipinus.

Dabar, kai gyvename kitame pasaulio krašte, vis dažniau prisimenu profesoriaus pasakytus žodžius apie laiką. Kol dar neradau darbo (mane jau spėjo čia žmonės „pozityviai“ nuteikti, mat darbo paieškos gali trukti ir iki pusmečio), sėdėti namuose ir „stumti laiką“ nėra labai lengva. Aha, žinau, kartais norėtųsi verčiau paturistauti, apsižvalgyti, išlįsti iš namų, bet Filipinų sostinė negarsėja saugumu ir +32 ar daugiau laipsnių cemento karalystėje nevilioja. Tad būdama išpuikusi ir ne itin drąsi, dažniausiai užsiimu laukimu. Roberto. Darbo pasiūlymo. Lietaus. Tada saulės. Mamos, sesės žinutės. Jovitos skambučio... Mano laikas čia dažniausiai vienišas ir užimtas laukimu. Ir tada dažniausiai dienų pabaigoje suprantu, kad nieko per daug nenuveikiu, o jaučiuosi pavargusi ir apatiška, nes laukimas slegia. Kartais man žmonės pataria rašyti, bet ką aš galiu parašyti, kai viduje pilkumos?

Yra čia dar ir kitokio laiko. Savaitgaliais ir per atostogas. Kai mes su Robertu keliaujame dažniausiai ekspromtu, laikas įgyja šiek tiek kitokį greitį, šviesesnę spalvą. Jis praskrieja nepastebimai. Aš dažniausiai jį noriu sustabdyti, pasimėgauti juo ilgiau, pasidalyti savo, atrodo, akimirksnį trunkančia laime su kitais. Tada nieko nelaukiu, negalvoju apie tai, kas bus rytoj, vakare, už valandos. Taip bent kartais mokausi gyventi čia ir dabar, nekurti iliuzijų. 

Tai vat ir nuotraukoje aš kvėpuoju gaiviu vandenyno oru, mėgaujuosi vėju, grožiuosi fantastiškais toliais ir nieko neplanuoju, nieko nelaukiu, negalvoju apie laiką.

Iki kol išaus kita darbo diena.